Meno įžvalgos


Erdvė ir laikas: fenomenologinė perspektyva lietuvių grafikoje
Ona Gaidamavičiūtė


Nors fenomenologinis tyrimo aspektas šiuo metu itin paplitęs, ypač jaunųjų filosofų darbuose, ir sėkmingai taikomas literatūros, šokio tyrimuose, tačiau aptariant dailės procesus naudojamas dar retai.
Į erdvėlaikį šiame darbe bus žvelgiama dvejopai: kaip į vientisą darinį bei į skirtingas jo sudedamąsias dalis – erdvę ir laiką – atskirai. Bus bandoma atskleisti ribinius erdvėlaikio taškus: reliatyvumą, amžinybės laikiškumą.
Erdvėlaikis – tai fizikinis matematinis terminas. Enciklopediniame astronomijos žodyne teigiama: „Vieningas erdvės ir laiko pavadinimas matematiškai keturmatėje erdvėje, kurioje trys koordinatės rodo kūno padėtį, o ketvirtoji – laiką. Kūno kelias erdvėlaikyje vadinamas pasaulio linija. Erdvėlaikio koncepciją įvedė Albertas Einsteinas specialiojoje ir bendrojoje reliatyvumo teorijose. Specialiojoje reliatyvumo teorijoje nagrinėjamas tik inercinis judėjimas ir ten erdvėlaikis yra plokščias. Bendrojoje reliatyvumo teorijoje erdvėlaikis yra kreivas, nes jį iškreipia jame esančių kūnų masių gravitacija. Dėl to keičiasi erdvės geometrija.“
Erdvė ir laikas mokslo filosofijos aspektu aptarti daugelyje monografijų (pavyzdžiui, Hanso Reichenbacho (1891–1953) „Erdvės ir laiko filosofijoje“), kur laiko, erdvės ir erdvėlaikio duotybės nagrinėjamos atskirai.
Kuo gi išsiskiria fenomenologinis požiūris į erdvę bei laiką? Pateiksime pagrindinių fenomenologijos teoretikų – Maurice’o Merleau-Ponty (1908–1961), Edmundo Husserlio (1859–1938), Emmanuelio Levino (1906–1995) mintis šia tema, taip pat feminisčių G. Pollock (g. 1954) teorines prielaidas apie fenomenologinę kūniškumo, erdviškumo sampratas. Čia nesiekiama atskirai apžvelgti, referuoti šių teoretikų koncepcijų; jų veikalai pasitelkiami, kad būtų paryškinti tam tikri straipsnyje analizuojami klausimai.
Apie laiką, siedamas jį su laikinos būties (jam – mirties) tema rašė E. Levinas. Kaip teigia Vytauto didžiojo universiteto Filosofijos katedros docentas Dalius Jonkus, remdamasis E. Levino ir E. Husserlio fenomenologija, „patiriamo laiko kontinuumas, kaip ir patiriamos erdvės kontinuumas, reikalauja subjektyvaus atskaitos taško, be kurio nebūtų galima fiksuoti jokios tąsos nei pakitimų. Laike toks taškas yra mano išgyvenamas dabar, o erdvėje toks taškas – tai manosios kūno padėties čia.“
Laiko pažinimo klausimą, atsisakydamas objektyvaus laiko matmens, analizuoja E. Husserlis knygoje „Vidinio laiko pažinimo fenomenologija“. Jis aptaria vieno fenomenologijos pradininkų – Franco Brentano, kuris pagrindė fenomenologijoje pamatines intencionalumo ir percepcijos teorijas, mokymą apie laiko kilmę.
Daug dėmesio kūno raiškai erdvėje skiria M. Merleau-Ponty. Svarstydamas kūno įerdvinimą, jį siejo su dinamiškumu: „Stebėdami judantį kūną, mes galime geriau apgyvendinti/įsiterpti į erdvę (bei laiką), nes judėjimo negali stabdyti erdvė ir laikas, būtent jis juos suaktyvina ir suteikia prasmę
Pavyzdžiui, Griselda Pollock
Feministinių tyrimų laukas, ypač E. Grosz studijoje „Erdvė, laikas ir sklaida“.
Man parūpo erdvės ir laiko aspektu patyrinėti XX a. aštuntojo dešimtmečio–XXI a. pradžios lietuvių grafikių kūrybą. Kalbant apie dailės, šiuo atveju – grafikos, kūrinio erdvėlaikį, didesnė svarba tenka erdvei ir trims jos parametrams – ilgiui, pločiui ir aukščiui. Laikas dailės kūrinyje šiuo atveju yra daugiau interpretacijos objektas, nes dailės kūrinys (išskyrus performansus) rodo baigtinę, o ne tęstinę kokybę (nors dailės, ypač grafikos, kūrinyje dažni vienos temos ciklai).
Fenomenologinė pasaulio, kaip ir erdvės bei laiko, samprata kaip tik akcentuoja patyrimo svarbą. Būtent patirtinis pasaulio, erdvės bei laiko suvokimas ypač stiprus (nors to suabsoliutinti nederėtų) šioje publikacijoje nagrinėjamų viduriniosios kartos grafikių (debiutavusių XX a. 8–9 deš.) kūryboje. Patirtinį pasaulio suvokimą pirmiausia „išduoda“ šių autorių kūrinių pavadinimai (pavyzdžiui, „Pojūtis“, „Kančia“, „Atmintis“). Šiame darbe erdvėlaikio dėsningumai bus perteikti per stilistines nagrinėjamo laikotarpio grafikos ypatybes. Būtent stilistika pateikiama kaip fenomenologinė kategorija.
Aptariant šio laikotarpio lakštinę grafiką paprastai išskiriamos dvi stilistinės kryptys – „liaudiškoji“, kurią puoselėja vyresnioji karta, ir „modernioji“, kuriai atstovauja vidurinioji. Tačiau toks skirstymas gana sąlygiškas, nes, remiantis literatūros, estetikos terminais, kaip vienas esminių „moderniosios“ dailės bruožų įvardijama metaforiška raiška. Pavyzdžiui, dailėtyrininkas Leonas Jasiulis (1932–2004), aptardamas aštuntojo dešimtmečio vidurio grafiką, be metaforiškos raiškos, išskiria dar dekoratyviąją ir ekspresyviąją stilistines tendencijas ir taikliai įvardija šių grafikių kūrybos skirtumus: pirmajai būdingas dramatizmas, antrajai – ornamentiškumas. Šiandien toks skirstymas atrodo sąlygiškas, nes neatskleidžia viso autorių kūrybos vaizdo, o ypač kaitos, kuri įvyko vėliau (pavyzdžiui, ekspresyvų D. Jonkaitytės piešinį devintojo dešimtmečio viduryje pakeitė minimalistinis vaizdas).
Akivaizdžiausi pokyčiai tuomet debiutavusių grafikų kūryboje pastebimi erdvės, t. y. peizažo, traktuotėje – nuo realistinio, kad ir liaudiškai stilizuoto, einama sąlygiškesnio, labiau apibendrinto, metaforiškesnio vaizdo link. Kur šio virsmo ištakos? Derėtų pradėti nuo Birutės Žilytės (g. 1930) , iš dalies – Rimtauto Gibavičiaus (1935–1993) kūrybos. Septintojo dešimtmečio viduryje Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus (1927–1996), R. Gibavičiaus, G. Didelytės (1938–2007) ir daugelio kitų kūryboje atsiskleidžia folkloro ir šiuolaikinio meno sąlyčio taškai. B. Žilytė ir A. Steponavičius įteisino daugiasluoksnę iliuzinę ir erdvinę estampo struktūrą. Sąlygiškesnio miesto peizažo vaizdavimo tendencijų galima įžvelgti R. Gibavičiaus cikle „Vilnius“ (1967).
Vėliau miesto peizažo temą savitai traktavo Birutė Stančikaitė (g. 1952). Jos kūryboje erdvei tenka ypatinga svarba. Ankstyvuosiuose B. Stančikaitės darbuose skleidžiasi panteistinė autorės pasaulėjauta (litografijų ciklas „Mano krašto vakarai“, 1980). Romantiškas pievos peizažas dar išlaiko akivaizdų tikrovės su tipiškais floros akcentais vaizdą, o veiksmas dažniausiai vyksta žemės (žolynų, pilkapių) erdvėje („Rūsti šviesa“, 1982). Tačiau dešimtojo dešimtmečio B. Stančikaitės darbuose erdvės modeliuotė, peizažas įgyja vis daugiau abstraktumo. Dabar erdvė tampa daugiaplanė, kartais dinamiška, skambanti, kartais – statiška, alsuojanti ramybe. Šiuose abstrakčiuose gamtos erdvėvaizdžiuose galima atsekti tą pasikartojančią schemą – centrinę ašinę kompoziciją. Ne mažiau svarbi ir spalva, kuri stiprina erdvės įspūdį. Ankstyvojoje kūryboje erdvė atveriama daugiau per formų, vėlyvojoje – per spalvinių dėmių persipynimus.
Panašus spalvos, kuriančios daugiaplanės erdvės iliuziją, vaidmuo ir Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės (g. 1942) grafikoje, ypač vėlyvojoje, kurioje dominuoja abstrakčios spalvų dėmės (ciklas „Vakarykščiai ženklai“, 1996). D. Jonkaitytės estampų erdvė abstrakti iki tuštumos („Ta diena“, 1986), o Viktorijos Daniliauskaitės (g. 1951) lino raižiniuose ypatingas dėmesys skiriamas erdvės poetikai (ciklas „Erdvės atidarymas“, 1988). Ankstyvuosiuose jos lino raižinių cikluose varijuojama dviejų erdvių – žemės ir dangaus – opozicija, kurios ribos tarsi sutampa su egzistencine – savasties ir tautos atminties erdve.
Gamtos erdvė svarbi ir Dalios Genovaitės Mažeikytės (g. 1943) estampinėje grafikoje. Abstraktus gamtovaizdis atveria plačias erdves meditacijai: kartojasi abstrahuoti žemės rutulio, ovalo, bangų, miško vaizdiniai. Tai – lyg savotiški mistiniai peizažai, regėjimai, kuriuose ypač svarbi sakralumo plotmė („Regos peizažai“, 1995; „Sielos peizažai“, 1998; „Metafiziniai jutimai“, 1997).
B. Stančikaitei, D. G. Mažeikytei svarbi gamtos erdvė, o Saulei Kisarauskienei (g. 1937), Danutei Gražienei (g. 1951) – kultūros. S. Kisarauskienės kūryboje atsiveria savita kultūros plotmė, išskirtinis dėmesys skiriamas antikinių moterų – Medėjos, Antigonės, Elektros likimams (ciklas „Graikų tragedijos motyvais“, 1970–2005). Jos kompozicijas formuoja erdvių padalijimai, dažnai – įstrižos, susikertančios plokštumos, kontrastingų spalvų plotai su įkomponuojamomis moterų figūromis. Spalvų kontrastai tik paryškina įtemptą ir dramatišką nuotaiką („Graikų tragedijos motyvais“, 1973–2004). Autorė nevengia spalvų, erdvių, formų kontrastų ir siekia per plokštumą išsiveržti iš materijos bei gyvenimo sąlygiškumo.
S. Kisarauskienės kūryboje savitai skleidžiasi ir krikščioniškosios kultūros erdvė, susijusi su kitais kultūros, ypač literatūros, kodais. Dažna paskutinės vakarienės („Trys prie stalo“, 2004; „Prie stalo“, 2002), sūnaus palaidūno tema („Sūnus palaidūnas“, 1974). Krikščioniški motyvai dažniausiai perteikiami pasitelkiant skaičių simboliką (pavyzdžiui, „Trys figūros“, 1966; „Trys prie stalo“, 2004). Šalia draminės įtampos yra ir ramybe alsuojančių darbų, tarsi atveriančių kančios išgrynintą sielą, nušvitimą („Tyla I-II“, 2004; „Šitos yra vienatvės durys“, 2004). Čia kontempliacijos erdvę sukuria savotišką tuštumą atveriantis formų ir spalvų minimalizmas („Liepa“, 1981; „Liepos vėjas“, 1981; „Liepos ženklai“, „Tyla“, 1981).
Skirtingai nei minėtų grafikių B. Stančikaitės, E. K. Kriaučiūnaitės estampuose, kuriuose akcentuojamas peizažo platumas, gamtiškumas, kosmiškumas, Danutės Gražienės lakštuose erdvė susiaurėja: gamtos beribiškumą čia keičia uždaras ir pilkas miesto pasaulis („Uždara gatvė“, 2000; „Senamiesčio namas“, 1997). Jos estampų erdvė kameriška, siaura, su fragmentuotais koliažiškais vaizdais. Ji turėjo netiesioginės įtakos formuojantis jauniausios dešimtojo dešimtmečio kartos moterų grafikos specifikai.
Aštuntojo–dešimtojo dešimtmečių lietuvių moterų grafikoje akivaizdžiai išsiskiria dvi erdvės ir peizažo traktuotės. B. Stančikaitės, I. Daukšaitės-Guobienės (žr. „Dailė’ 2007/2“ – red.), E. K. Kriaučiūnaitės, iš dalies V. Daniliauskaitės grafikoje erdvė dažniausiai siejama su atvira gamtos erdve – peizažu, kurio traktavimas buvo paremtas tikroviškai atpažįstamu, kad ir metaforišku, vaizdu. Vėlesniuose lakštuose peizažas įgyja abstraktesnę raišką, paremtą spalvinių dėmių žaismu. Peizažo detalės virsta vidinių jausenų atspindžiais, o abstraktus vaizdas lemia ne tik erdvės, bet ir vidinės situacijos neapibrėžtumą.
Kalbant apie laiką, moters subjektyvumas atveria specifinį matą, kuris iš esmės išsaugo kartotę ir amžinumą. Remiantis Mircea Eliade, galimi keli atsigręžimo į praeitį modeliai: pirmasis remiasi istorija, istoriniu linijiniu laiku, antrasis – mitu, mitiniu ciklišku laiku, kuriam būdingas nuolatinis kartojimasis. Beje, istorinis laikas dažnai tapatus krikščioniškajam, mitinis – archajiniam, gamtiniam. Akivaizdu, kad laiko jutimas, perfrazuojant M. Eliadę, yra linijinis – istorinis ir ciklinis – gamtinis. Minėtų autorių kūryboje laiko ir erdvės plotmės glaudžiai susijusios. Pavyzdžiui, E. K. Kriaučiūnaitės darbuose laikiškumas perteikiamas sugestijuojant ne tik abstrakčius įvaizdžius, bet ir pavadinimus. Galima išsiskirti baltojo (devintojo dešimtmečio pab.), geltonojo (dešimtojo dešimtmečio pirmoji pusė) laiko kūrybos tarpsnius. Baltojo laiko periodą nusako įvairios reljefinių atspaudų faktūros, papildytos viena kita spalvine plokštuma („Mažasis rekviem“, 1990; „Memento“, 1991–1992; „Divertismentas“, 1992). Geltonojo periodo estampų gruoblėta, tarsi rūdžių išėsta faktūra tarsi byloja apie ardančią laiko tėkmę („Geltonas laikas“, 1995–1996; „Medaus skonis“, 1994–1966). Tik koks tas laikas? Cikliškas ar linijinis? Spiralės motyvas estampuose „Kažkur skambanti fuga“ (1996), „Tekėjimas“ (2002) byloja apie ciklinio laiko svarbą (spiralės, kaip ir kriauklės, motyvas aptinkamas ir D. G. Mažeikytės estampuose). Tad panašu, kad baltojo laiko ciklas įkūnija istorinį linijinį laiką,o geltonojo – mitinį ciklinį.


________________________________________
http://astronomija.lt/enciklopedija/index.php/Erdvėlaikis.
Hans Reichenberg, The Philosophy of Space & Time, Dover publications, Inc. New York. 1958.
Lawrence Sklar, Space, Time, and spacetime, University of California press, Berkepey, Los Angeles, London, 1977.
Griselda Pollock, Vision and difference. Femininity, feminism and histories of art. Routledge, London and New York, 1988.
Elizabeth Grosz, Volative bodies. Toward a corporeal feminism. Indianapolis: Indiana University Press, 1994; Elisabeth Grosz, Space, time, and perversion. Essays on the politics of bodies. Routledge, New York & London, 1995.
Dalius Jonkus. Laikas ir kitas. Husserlis ir Levinas apie transcendenciją. http://www.fenomenologija.org/failai/LaikasMirtisLevinas.doc.
Dalius Jonkus. Laikas ir kitas. Husserlis ir Levinas apie transcendenciją. http://www.fenomenologija.org/failai/LaikasMirtisLevinas.doc.
Эдмунд Гуссерль. Собрание сочинений. Том I. Феноменология внутреннего сознания времени. Москва, 1994 .
Maurice Merleau-Ponty, „The Spatiality of One‘s own Body and Motility“, „Space“ in Phenomenology of Perception, London: Routledge, 2000, p. 102.
Maurice Merleau-Ponty, „The Spatiality of One‘s own Body and Motility“, „Space“ in Phenomenology of Perception, London: Routledge, 2000, p. 102.
MAurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 45–47.
Griselda Pollock, Vision and difference. Femininity, feminism and histories of art. Routledge, London and New York, 1988, p. 65.
Griselda Pollock, Vision and difference. Femininity, feminism and histories of art. Routledge, London and New York, 1988, p. 66.
Elisabeth Grosz, Space, time, and perversion. Essays on the politics of bodies. Routledge, New York & London, 1995.
Elisabeth Grosz, Space, time, and perversion. Essays on the politics of bodies. Routledge, New York & London, 1995, p. 97.
Viktorija Daujotytė, Literatūros fenomenologija. Vilnius: VDA leidykla, 2003, p. 127.
Leonas Jasiulis, „Estampų bruožai ir tendencijos“, Kultūros barai 9, 1986, p. 19.
Leonas Jasiulis, Lietuvių grafikų kūrybiniai ieškojimai, Dailėtyra, 1987., Leonas Jasiulis, „Meninė grafikos išraiška“, Dailėtyra, 1981;
Jolita Petkevičiūtė, „Lietuvių estampo poetika“ in: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius: Academia, 1992, p. 125.
Iš pokalbio su Saule Kisarauskiene, 2005 03 22.
Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: Mintis, 1997, p. 48–51.

________________________________________________________________